1941 m. birželio 14 d. prasidėjo sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų deportacija. Į atšiaurias Sovietų Sąjungos teritorijas buvo ištremta apie 17,5 tūkst. žmonių.
Tarp jų buvo ir Antazavės policijos nuovados viršininko Norberto Garnio šeima: žmona Elena ir penki vaikai – Liusė, Vanda, Vytautas, Birutė, Alfredas. Jie buvo ištremti į Tomsko sritį, Bakčarsko rajoną, Bolšaja Galka gyvenvietę. Šeimos galva N. Garnys sovietų saugumo buvo suimtas, išvežtas į Krasnojarsko pataisos darbų lagerį, kur mirė 1949 m.
Kaip ir daugelis ištremtųjų, Garnių šeimos nariai iš visų jėgų stengėsi išgyventi, svajojo apie ateitį ir vylėsi grįžti į Tėvynę.
Liusė Garnytė, apimta nepakeliamo liūdesio, širdgėlos ir gimtinės ilgesio, 1946 m. kreipėsi į sovietų Lietuvos valdžią, tikėdamasi sulaukti atsakymo į tiek metų jos sielą draskiusį klausimą „ už ką kenčiu aš, sakykit, už ką?“.„Ak, kaip norėčiau nors trumputę akimirka pabūti gimtuos namuos, pamatyt tą dvišakę gale sodo žydinčią vyšnią, prie tiltelio beaugančią strainą liepą, kurią taip mylėjau, -– rašė ji savo laiške. Deja...
Sulaukus 25-erių, bet taip ir nesulaukus išsvajotojo leidimo grįžti į gimtinę, Liusės gyvenimas nutrūko, palikdamas vienintelį širdį veriantį tremtinės išgyventų kančių, Tėvynės ilgesio liudijimą – jos laišką. Jame parašyti žodžiai gyvens amžinai ir primins ateities kartoms apie didžiulę lietuvių tautos tragediją, skaudžiai įsirėžusią į žmonių atmintį.
Nuotraukos:
1.
Garvežys, traukiantis vagonų sąstatą. Data nenustatyta.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, T-MA116
2.
Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Tardymo dalies nutarimas ištremti Eleną Garnienę su vaikais. 1941 m. birželio 10 d.
Lietuvos ypatingasis archyvas, f. V-5, ap. 1, b. 37346, l. 7, 7atv.
3.
Liusės Garnytės laiškas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui. 1946 m. birželio 28 d.
Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 17541, ap. 1, b. 7, l. 41, 41 atv.
