Vaizdai

Nuotrauka įklijuota Lietuvos Respublikos piliečio pase.

M. Solovjovas (g. 1889 m., iki 1932 m. – Nikolaj Solovjov) iki 1915 m. dirbo įvairiose Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų geležinkelio stotyse, nuo 1916 m. tarnavo Rusijos imperijos armijoje, dalyvavo I pasaulinio karo mūšiuose. 1918 m. perėjo į Raudonąją armiją, iš kurios dezertyravo ir perėjo į generolo N. Judeničiaus vadovaujamą Rusijos Baltųjų armiją. Po šios armijos pralaimėjimo Raudonajai armijai 1920 m. pasitraukė į Estiją, o iš ten į Lenkiją, kur generolo B. Permikino vadovaujamos 3-iosios Rusų armijos gretose kovojo su bolševikais. Lenkijai laimėjus kovas su bolševikais, B. Permikino vadovaujamos armijos kariai buvo nuginkluoti ir pasiųsti į internuotųjų lagerį. Iš jo M. Solovjovas pabėgo ir atvyko į Lietuvą. 1928 m. Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo 2 skyriaus kapitono Matusaičio buvo užverbuotas agentu (pseudonimas Dobrovolskij) ir permestas į Lenkiją. Lietuvos kariuomenei teikė žinias apie Lenkijos arijos karinius dalinius, dislokuotus Vilniuje, Gardine, Balstogėje. Tą pačia informaciją perdavinėjo ir SSRS prekybos atstovybei Kaune. Agentu dirbo 8 mėnesius. 1932 m. M. Solovjovui buvo suteikta Lietuvos pilietybė, todėl pasikeitė savo vardą ir pavardę. Gyvendamas Kaune buvo „Lietuvių baltarusių kultūrinės švietimo draugijos“, leidusios laikraštį „Rodnaja chatka“, nariu. 1936 m. pradėjo dirbti konduktoriumi dirbo Kauno miesto savivaldybės Autobusų susisiekimo įmonėje. 1941 m. kovo 19 d. Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) buvo suimtas kaip „buvęs baltosios caro armijos karininkas“. 1941 m. birželio mėn. evakuojant kalinius iš kalėjimo Kaune į SSRS gilumą, Baltarusijos SSR Červenėje M. Solovjovui pavyko pabėgti ir grįžti į Kauną, kur įsidarbino Kauno geležinkelio stotyje. Sovietų saugumo vėl buvo suimtas 1945 m. gegužės 14 d. ir išvežtas į lagerį. Mirė Vorkutlage 1945 m. rugpjūčio 25 d.