Prancūzijos kalbininkas Žoržas Matorė (Georges Matoré)
Žoršas Matorė (1908–1998) po studijų Sorbonos universiteto Rytų kalbų institute, Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos 1938 m. buvo atsiųstas dirbti į Lietuvą. Klaipėdos, vėliau Šiaulių, pedagoginiame ir prekybos institutuose dėstė prancūzų kalbą, taip pat dirbo lektoriumi Vilniaus universitete. Aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame gyvenime. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Ž. Matorė 1940 m. gruodžio 3 d. buvo suimtas Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Šiaulių apskrities skyriaus, apkaltintas „šnipinėjimu Prancūzijos naudai“ ir įkalintas Lietuvos SSR NKVD kalėjime Nr. 1 Kaune. Prasidėjus Vokietijos-SSRS karui, išlaisvintas iš Kauno kalėjimo drauge su kitais politiniais kaliniais, toliau dirbo Vilniaus universitete, trumpam buvo suimtas gestapo už žydų slėpimą. 1943 m. kovo mėn. su žmona išvyko į Prancūziją.
Grįžęs į Prancūziją dirbo Sorbonos universitete. Parašė kalbotyros ir literatūros tyrinėjimų veikalų, atsiminimus apie kalinimą sovietų kalėjimuose: 1975 m. – romaną „Antsnukis“ („La Muselière“), 1992 m. – atsiminimų knygą „Mano kalėjimai Lietuvoje“ („Mes prisons en Lituanie“), kurie deja iki šiol nėra išleisti lietuvių kalba. Gyvendamas Prancūzijoje Ž. Matorė nenutraukė ryšių su Lietuva. 1990 m. įkūrė universitetų asociaciją „Už Lietuvos Nepriklausomybę“, buvo asociacijos „Laisvę baltams“ pirmininkas. 1998 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Nuotrauka įklijuota Prancūzijos Respublikos užsienio pase.
